Atgimusi tarpukario dvasia
Ko tylite? Sakykite dievai,
Darbštus Hefaistai, išmintingas Hermi?
Lyg broliai visą amžių saugot išdidžiai,
Tarpukario architektūros perlą.
Pačiam Kaune šalia Žaliakalnio kalvų,
Tekėjo laikas, bėgo lyg sraunus vanduo.
Tik jūs, tik jūs dievai sargai nebylūs,
Šypsojotės kai laisvė sruvo per kraštus.
Ir verkėte be ašarų audroms atūžus,
Kada drebėjo namo sienos karo siautuly.
Čia pat visai šalia po jūsų kojom,
Istorijos žaizdre Kaune liepsnojo Amsterdamas.
… vėl šypsotės,
Iš naujo sukas metų ratas,
Lyg kūdikis vėl atgimė jauki tarpukario namų dvasia,
Jaunamartės puošnia suknia pasidabinus,
Ji šoka ant parketo aidint muzikos garsams basa.
Lazuritu, ryškia melsva spalva banguoja klostės,
Ant kaklo spindi krištoliniai vėriniai.
Baltai, baltai puriais sniegais išausti,
Bangelėm krenta nuo kasų šilkiniai kaspinai.
Dar vieną šokį,
Dar ir dar…
Fortepijono muzika visas kertes užlieja.
Atrodo kad neliko tos skausmingos praeities.
Vien dabartis ryškiom spalvom palietus,
Svaigina prabangiu ir kerinčiu šokiu iš ties.
Ko tylite dievai?
Hefaistai, Hermi?
Jūs žinote kokia sunki, bet įdomi našta.
Per visą amžių dėmesingai saugot,
Ir skleisti miestui žinią:
– Tai Amsterdamo mokykla.
2024.12.30
