Mano antrajai Kregždei
***
Tu atskridai paukšte,
Į mano Būtį nusileidai.
Iš pasakų gelmės, verdenių šėlsmo.
Pabūk, sušilk manam delne,
Plačiais sparnais apnuogink mano sielą.
Pabūk,
Kalbėk dievų kalba,
Tegul skambiais garsais prabyla žodžiai.
Ir kilk žvali aukštai, aukštai,
Kur skleidžiasi žiedai iš Pažinimo sodo.
Tad skrisk,
Plasnok,
Linkiu Tau gero vėjo,
Truputį gaila išsiskirt.
Žinok aš toks esu laimingas,
Kad per mane galėjai vėl knyga užgimt.
Mano antrajai Kregždei
***
Tu atskridai paukšte,
Į mano Būtį nusileidai.
Iš pasakų gelmės, verdenių šėlsmo.
Pabūk, sušilk manam delne,
Plačiais sparnais apnuogink mano sielą.
Pabūk,
Kalbėk dievų kalba,
Tegul skambiais garsais prabyla žodžiai.
Ir kilk žvali aukštai, aukštai,
Kur skleidžiasi žiedai iš Pažinimo sodo.
Tad skrisk,
Plasnok,
Linkiu Tau gero vėjo,
Truputį gaila išsiskirt.
Žinok aš toks esu laimingas,
Kad per mane galėjai vėl knyga užgimt.
Apie mane
Vaikystėje niekas nebūtų pasakęs, kad rašysiu eilėraščius. Buvau paprastas vaikis, kuris užaugęs svajojo tapti lakūnu arba statybų inžinieriumi. Mokykloje vėl gi, bandymų eiliuoti nebuvo. Ir tik studijuojant miškininkystę atradau savyje gyslelę, kad galiu kurti. Kad man pavyksta. Smagu prisiminti tuos pirmuosius savo ketureilius kai priešaky dar buvo visi jaunystės džiaugsmai, visos jaunatviškos meilės ir pažintis su gyvenimo išbandymais.
***
Nutilo soduos devynbalsės,
Jau vakaras ir sklaidos vėsuma.
Kuri taip švelniai glamonėja,
Prisirpusias saldžias vyšnias.
Nepririnkau Tau žemuogių, Mieloji.
Lašelių vasaros saldaus lietaus.
Nesuradau baltos ramunių pievos,
Ir bičių sunešto medaus.
Nesutikau Tavęs eiklioji stirna,
Prabėgančios per mišką takeliu.
Kur ankstų rudenį pririnksiu,
Tau pilną saują riešutų.
Gal prasilenks rytoj pro šalį mūsų traukiniai?
O gal ir šiaip per klaidą susitiksim?
Tad tik dabar nuo Tavęs priklausys,
Ar laiškus viens kitam rašysim…
2000.07.10.
Po studijų sekė miškininko darbas. Sukūriau šeimą, susilaukiau dviejų sūnų. 14 metų neeiliavau. Gal todėl, kad visą save reikėjo atiduoti šeimai ir darbui. Kūrybinė ugnelė prigeso, bet neužgeso. Ji matyt laukė, kada į mano ramų, nuoseklų gyvenimą ateis dideli pokyčiai ir permainos. Ir jie atėjo… Užgriuvo mano pečius visa jėga. Sunkiai išgyvenau savo pirmosios šeimos iširimą. Bet nepalūžau. Radau savyje vidinės stiprybės į viską pažvelgti kitu kampu ir gyventi toliau. Taip prasidėjo mano dvasinio kelio pradžia, kuri atvedė į Rūtos Lenkauskienės „Drugelio efekto“ studiją Kaune. Jau po pirmojo praktinio užsiėmimo su eteriniais aliejais manyje įvyko virsmas. Paslaptingas kvapų pasaulis tarytum pralaužė ledus ir nauja jėga paleido kūrybinį užtaisą, kuris su kiekviena diena tik stiprėjo.
Dabar žinau…
Dabar žinau kodėl pražysta pievų gėlės,
Kodėl joms reikia saulės besijuokiančių akių.
Ir šilto vasaros lietaus glamonių,
Aistringą meilės šokį šokančių drugių.
Dabar žinau, iš kur toks vėjo dvelksmas,
Ir ta ekstazėj kerinti žiedų malda,
Tas ilgas, ilgas, bet prasmingas kelias,
Kuris pasibaigia mažam kvapniam laše.
Nors ne…, dar tik prasideda kelionė,
Lyg puokštė skleidžias pasakų kvapai.
Tik Pažinimo medis šelmis šypsos,
Ir tarsi taria – Viskas, pakliuvai…
2016.02.27
"Aš tikrai esu labai laimingas, kad galiu prisiliesti prie tos stebuklingos lobių skrynios ir rieškučiomis semti žodžius, kurie virsta eilėmis. Eime su jomis susipažinti. Laukia įdomi kelionė."
Arūnas Žiemelis
Iš tiesų pakliuvau… Paskutinis eilėraščio stulpelis buvo lyg pranašystė sau pačiam. „Drugelio efekte“ susipažinau su eterinių aliejų kvapų pasauliu, aromaterapiniu masažo ritualu „Drugelio šokis“, vėliau sekė tranformacijų ciklas „Lokys“. Bet didžiausią pokytį manyje sukėlė pažintis su E. Bacho žiedų terapija. Jos dėka pasikeitė mano eiliavimo stilius ir paties eilėraščio struktūra.
****
Skleidžias kopos iš smėlio supiltos,
Aš matau – marių vėją per lietų neši,
Skęsta blausūs išdykę šešėliai,
Dar palauk, neskubėk, kur eini?
Ir akių vėl nesuki į šalį,
Į mane taip keistai nežiūrėk,
Matos pėdos, takelis išmintas,
Nes ir vėl basomis, nuleistom akimis ateini.
Gal pažvelk atgalios – šviečia brydė lyg raštas.
Šitiek pėdos parašė raidžių.
Aš stebiuos, ir neklauski kas kaltas,
Kad per audrą paklydo baltaburiai laivai,
Kad juos šaukia sugrįžt gimtas krantas.
Tik sugrįžt atgalios pasirodo nelemta.
Neskubėk,
Na tai kas, kad vėl klykia žuvėdros,
Kad jau merkias lietinga diena,
Tik paklausk – kaip jauties? Gal pavargęs?
Man taip reikia, žinok,
Šitų žodžių dabar…
Lyg išdžiūvusiai žemei krištolinio lietaus.
Ateini… jau čia pat, ir tas žvilgsnis akių,
Marių vėją neši delnuose ir šypsais,
Bet paleidi staiga jį lyg paukštį į laisvę.
O pati tarsi sapnas bemiegėj nakty,
Man pamojus ranka paslapčiom išnyksti…
2016.11.28
Sekantis stiprus virsmas mano kūryboje ir dvasinio augimo kelyje laukė prisilietus prie mūsų protėvių dorinės kultūros ištakų ir mūsų lietuvių kalbos lobių. Vienerius metus žinių sėmiausi baltiškos pasaulėžiūros mokykloje „DARNA“. Mokytojo Liutauro Balsio dėka sužinojau, kad visa mūsų senoji baltiškoji dorinė kultūra yra virsmų kultūra. Žodis verdenė yra virsmo atitikmuo, reiškianti versmę ir šaltinį.
***
Mes esam dvasinės ir energetinės būtybės.
Verdenių tiltais su šviesos pasauliu surišti.
Šviesiakūniais išeiname į amžinybę,
Ir grįžtame savęs pažint Kūrėjo pašaukti.
Mano eilėraščiai tai išgyventų emocijų tąsa. Potyris, apmąstymai apie Būties slėpinius, gyvenimo prasmę, bendrystę ir jausmus. Esu labai laimingas, kad galiu savo eilėmis visa tai įžodinti.
Laiko upė
Laiko upė srauni, jos krantai šaltiniuoti,
Aukso žuvys skaidriam aukštupy.
Kur neši, kur plukdai mano laivę?
Man lyg vaikui dabar atsakyk.
Kur neši?
Pasroviui?
Tuoj iškelsiu bures,
Ir pašauksiu nenuoramą vėją,
Tegul neša ir gena jis laivę tolyn,
Kur auksiniai klevai seklumon įsibridę.
Laiko takas platus kaip beribis dangus,
Man vėl šypsosi Grįžulo Ratai.
Skamba aidas lyg būgnas gūdus,
Aš plaukiu, aš iriuos, mane neša…
Mane neša Tėkmė,
O širdis vėl jausmams atlapota,
Ką sumąstęs Kūrėjas tikra nežinia.
Laiko upė viena,
Vandenų gelmėje,
Aš jaučiu,
Aš girdžiu,
Tą Kūrėjo minčių nesibaigiančią seką.
2024.10.18